Tyrimo rezultatai parodė, kad didžiausia problema su kuria susiduria Lietuvos nacionaliniai muziejai organizuodami ir vykdydami savo komunikacines veiklas yra finansinių resursų ir žmogiškųjų išteklių trūkumas. Siekiant užtikrinti sklandžias komunikacines veiklas rekomenduojama turėti pakankamai komunikacine veikla užsiimančių darbuotojų, kurie užsiimtų būtent komunikacija. Muziejuose dirbantys komunikacijos specialistai kartais jaučia žinių stygių apie naujausias komunikacijos formas ir būdus, todėl jų kvalifikacija nuolatos turėtų būti keliama dalyvaujant įvairiuose mokymuose ir semiantis gerosios lyderiaujančių pasaulio muziejų patirties. Organizuojant ir vykdant komunikacinę veiklą Lietuvos nacionaliniams muziejams trūksta aiškiai apibrėžtos komunikacijos strategijos ir planavimo. Toks aiškios muziejaus komunikacijos strategijos neturėjimas sukelia sunkumų formuluojant konkrečius muziejų komunikacijos tikslus, taip pat ir reguliariai vertinant muziejų komunikacinės veiklos rezultatus.
Tyrimų rezultatai atskleidė esmines muziejų svetainių problemas: jos dažnai yra per sudėtingos (kaip ir jų organizacinė struktūra), tad vartotojams daug laiko reikia skirti surandant jiems reikalingą departamentą tarp daugybės gan chaotiškai pateiktos informacijos. Rekomenduojama pačios svarbiausios informacijos vartotojams nedėti į trečią struktūrinį svetainės lygį (kaip dažnu atveju yra daroma), nes tyrimai parodė, kad taip jos paieškos laikas padvigubėja. Rekomenduojama daugiau dėmesio skirti aiškiai ir logiškai svetainės struktūrai: aiškiai ir vaizdžiai pateikti departamentų sąrašą (vengti ilgų slenkančių sąrašų) bei nuorodas (mygtukus) į pagrindinę informaciją (ji tyrime nustatyta, kaip svarbiausia lankytojams): bilieto kainą, muziejaus darbo laiką bei informaciją apie parodas. Šias nuorodas rekomenduotina pateikti viršutiniame ar kairiame meniu, aplink jas paliekant pakankamai tuščios erdvės (kitu atveju nuorodos pasimeta ir yra gerokai sunkiau pastebimos).
Tyrimo rezultatai rodo, kad lankytojų svarbiausios apsilankymo priežastys ir lūkesčiai yra jiems rūpimos informacijos paieška. Tad lankytojams laikant muziejų interneto svetaines svarbiausiu elementu informacijos apie muziejus ieškoje, yra potencialo vystyti muziejų svetaines į labiau aktyvius instrumentus stiprinant muziejų ir jų lankytojų tarpusavio sąveiką, dalyvavimą bei konstruojant pridėtinių verčių kūrimo virtualioje aplinkoje mechanizmą. Tam reikia pokyčių dviejuose lygmenyse: muziejų personalui patikint, kad jų internetinės svetainės gali ir turi būti aktyviau naudojamos kaip informacijos paieškos instrumentai ir įtikinant lankytojus, kad muziejų svetainės taip pat gali įnešti reikšmingą indėlį kuriant naujas pridėtines vertes muziejų lankymo procese.
Rezultatai rodo, kad muziejai savo turimas virtualias prieigas naudoja tik kaip dar vienas papildomas priemones informacijos apie muziejus ir jų vykdomas veiklas sklaidai. Muziejų svetainėse dominuoja vienkryptis informacijos sklaidos procesas, svetainėms nekeliamas tikslas įtraukti interneto naudotojus į aktyvią sąveiką su muziejumi virtualioje erdvėje. Lietuvos nacionaliniai muziejai vis dar nesuvokia socialinių medijų reikšmės ir ten vykstančių komunikacijos principų, todėl ir neišnaudoja interaktyvių priemonių suteikiamų galimybių. Nors visi muziejai savo veikloje naudoja įvairias socialinių medijų priemones, tokias kaip socialinių tinklų svetainę Facebook ar vaizdo turinio dalijimosi portalą Youtube, tačiau tai daroma pakankamai fragmentiškai, neturint aiškaus supratimo kam šios socialinių medijų priemonės naudojamos.
Gauti rezultatai leidžia teigti, jog Lietuvos nacionaliniai muziejai organizuodami ir vykdydami savo komunikacinę veiklą šiandien dar vadovaujasi tradicinio muziejaus veiklos principais, iš viso nesiekdami arba neskirdami pakankamai dėmesio „naujosios muziejininkystės“ koncepcijos įgyvendinimui.
